Ana, Kalė, 1539 m. gruodis

Šios ilgos kelionės metu imu apsiprasti su karalienės vaidmeniu. Anglės damos, kurias milordas karalius man atsiuntė, kasdien kalba su manimi angliškai, milordas Saufhemptonas lydi mane per kiekvieną miestą, kurį pralenkiame, pataria kaip elgtis ir vadovauja man kaip mokėdamas. Anglai yra nepaprastai ceremoningi ir prakilnūs žmonės, viskas turi būti atlikta mechaniškai, pagal taisykles, ir aš mokausi slėpti savo jaudulį per susitikimus, koncertus, susidūrusi su manęs pamatyti išėjusiomis miniomis. Nenoriu pasirodyti kaip vargana smulkaus hercogo sesuo, noriu atrodyti kaip karalienė, tikra Anglijos karalienė.

Kiekviename miestelyje mane sutinka gatvėmis plūstantys žmonės, šaukia mane vardu, teikia puokštes ir dovanas. Klausau iškilmingų kalbų apie ištikimybę man, gaunu aukso kapšelį ar kokį nors brangų papuošalą. Tačiau mano atvykimas į pirmą anglišką miestą, Kalė uostą, nustelbė viską, kas įvyko anksčiau. Tai didinga anglų pilis ir miestas, apjuostas siena, galinčia sustabdyti bet kokį Prancūzijos puolimą ties gerai saugomais vartais. Įžengiame pro pietinius vartus, vedančius į Prancūziją. Mus pasitinka anglų didikas lordas Lailas bei tuzinas dailiai apsitaisiusių kilmingųjų, lydimų raudonai mėlynomis livrėjomis pasipuošusio karių būrio.

Dėkoju Viešpačiui, kad jis atsiuntė man lordą Lailą būti draugu ir patarėju tuo sunkiu metu, nes jis yra geras žmogus, kažkuo panašus į mano tėvą. Jeigu ne jis, nemokėdama anglų kalbos būčiau likusi be amo. Lailas pasipuošęs ne prasčiau už karalių, už jo tiek anglų didikų, kad primena kailių ir aksomo jūrą. Bet jis paima šaltą mano ranką į šiltą saują ir šypsodamasis taria: „Drąsiau.” Nesuprantu jo nepaklaususi vertėjos, bet galiu iškart pažinti draugą, todėl nedrąsiai nusišypsau. Jis paima mane už parankės ir plačia gatve nusiveda juostą. Mane sutikdami gaudžia varpai, pirklių žmonos su vaikais lūkuriuoja gatvėje pasižiūrėti į mane, o pameistriai berniokai ir tarnai man einant pro šalį šaukia: „Valio Anai Klevietei!”

Uoste laukia du milžiniški paties karaliaus laivai: vienas vardu „Totalizatorius” (tai kažkaip susiję su lažybomis žirgų lenktynėse), o kitas pavadintas „Liūtu”. Abiejuose plevėsuoja vėliavos, man artinantis nuskardena trimitai. Laivai atsiųsti iš Anglijos nugabenti mane pas karalių, o juos lydi didžiulė flotilė. Šauliai paleidžia salvę, drioksteli pabūklai, visas miestas paskęsta dūmuose ir triukšme. Bet tai yra didelė garbė, todėl aš šypsausi, stengdamasi nesigūžti. Traukiame į Steipl Holą, kur miesto meras ir pirkliai sako ilgas sutikimo kalbas, o vėliau įteikia dvi pinigines su auksu. Ponia Lail, atėjusi manęs pasitikti su savo vyru, supažindina su mano damomis.

Jos visos palydi mane į karaliaus namus, Šekerį. Ten viena po kitos prieina, prisistato ir pasakiusios komplimentą grakščiai nusilenkia. Per visą dieną jaučiuosi tokia pavargusi ir išsunkta, jog ima linkti keliai, tačiau damos vis eina ir eina. Ponia Lail stovi už manęs, pakartoja kiekvienos vardą man į ausį ir trumpai pristato, bet aš jos nesuprantu, o ir nepažįstamų žmonių pernelyg daug, kad įsiminčiau. Akinanti minia, tačiau ji šypsosi man maloniai ir lenkiasi labai pagarbiai. Žinau, kad turėčiau džiaugtis tokiu dėmesiu, o ne jaustis jame skęstanti.

Vos tik paskutinė dama, tarnaitė ir pažas nusilenkia, galiu atsipalaiduoti, todėl sakau prieš pietus norinti nueiti į savo kambarį. Vertėja perduoda mano žodžius, bet ramybėje manęs niekas nepalieka. Vos tik įžengiu į savo asmeninius kambarius, randu naujų nepažįstamų merginų, kurios pristatomos man kaip tarnaitės ir kambarinės. Jaučiuosi tokia pavargusi nuo tų pažinčių, jog atsiprašau į savo miegamąjį. Bet ir čia negaliu likti viena. Pasirodo ponia Lail su kitomis damomis pasiteirauti, ar turiu viską, ko trokštu. Pustuzinis taiso lovą, lygina užuolaidas ir sukiojasi aplinkui, žiūrėdamos į mane. Iš nevilties sakau, kad noriu pasimelsti, ir užsidarau mažame kambarėlyje prie miegamojo, palikusi jas už durų.

Girdžiu, kad damos laukia manęs miegamajame tarsi minia rūmų kvailio, vėluojančio, tačiau juokingo, kuris išeis pralinksminti ir parodyti triukų. Atsišlieju į duris, priglaudusi ranką prie kaktos. Drebu nuo šalčio ir prakaituoju, lyg karščiuočiau. Privalau neištižti. Žinau, kad sugebėsiu, žinau, kad galiu būti Anglijos karalienė, gera karalienė. Išmoksiu jų kalbą, jau dabar beveik suprantu tai, kas man sakoma, nors kalbėdama dar užsikertu. Įsiminsiu naujus vardus, rangus ir tinkamus kreipinius, kad nereikėtų stovėti kaip marionetei prie šeimininko, nurodinėjančio, ką daryti. Aš ir mano damos iš Klevo atrodome kaip būrelis storų ančių šalia šių gulbių. Anglės pusnuogės, galvų beveik nedengia gobtuvai, jos sukiojasi su lengvomis suknelėmis, o mes susisupusios į multiną kaip gremėzdiški ryšuliai. Išmoksiu elegancijos, išmoksiu būti patraukli, išmoksiu būti karalienė. Ir tikrai išmoksiu susitikti su tūkstančiais, neprakaituodama iš baimės.

Tik dabar suprantu, jog mano poelgis freilinoms turėtų atrodyti labai keistas. Pasakiusi, kad noriu persirengti pietums, įsmunku į spintos dydžio kambarėlį ir priverčiu laukti už durų. Pasirodysiu juokingai pamaldi ar, dar blogiau, jos supras, kad esu klaikiai drovi. Supratusi tai, suakmenėju ankštame kambarėlyje. Jaučiuosi buka kaimietė. Neišmanau, kaip rasti drąsos išeiti.

Pasiklausau prie durų. Ten labai tylu, ko gero, pavargo manęs laukti. Gal visos nuėjo dar kartą persirengti. Nedrąsiai praveriu duris ir žvilgteliu pro plyšelį.

Kambaryje likusi tik viena dama. Prie lango ji ramiai stebi pilies kiemą. Išgirdusi išdavikišką durų girgžtelėjimą ji pakelia akis, ir aš pamatau gerą, susidomėjusį veidą.

— Ledi Ana? — atsistodama ir darydama reveransą kreipiasi ji į mane.

— Aš...

— Esu Džeinė Bolein, — prisistato ji, atspėjusi, jog po šio ryto margumyno neatsimenu nė vieno vardo. — Esu viena iš jūsų freilinų.

Kai išgirstu jos vardą, visiškai sutrinku. Jeigu tai Anos. Bolein giminė, ką ji veikia mano kambaryje? Juk negalėtų man patarnauti? Turėtų būti ištremta ar bent jau patekusi nemalonėn.

Apsidairau, ieškodama vertėjos, bet ponia nusišypso ir papurto galvą. Parodo į save ir sako: „Džeinė Bolein”, o tada labai iš lėto ir aiškiai: „Aš būsiu jūsų draugė.”

Ir aš ją suprantu. Jos šypsena šilta, o veidas — sąžiningas. Suvokiu, kad ji bus mano draugė. Ir nuo minties, jog turėsiu draugę, kuria galiu pasikliauti šioje naujų žmonių ir veidų jūroje, gerklėje įstringa gumulas. Pamirksiu, gindama šalin ašaras, ir ištiesiu jai ranką, lyg būtume paprastos kaimo moterėlės.

— Bolein? — lemenu.

— Taip, — imdama mano ranką šaltais delnais sako ji. — Ir aš gerai žinau, kaip baisu būti Anglijos karaliene. Kas geriau žino už mane? Aš būsiu jūsų draugė, — pakartoja. — Galite pasikliauti manimi.

Ji šiltai purto mano ranką, ir aš tikiu ta moterimi. Abi šypsomės.